Sibiro haskiai Didžiojoje Britanijoje


  Nors pagrindinis veisles pasiskirstymas Britanijoje prasidejo 1970-ais metais, yra užrašu, kad šiuos šunis atveždavo i šali ir 100 metu prieš tai. Neaišku, buvo ten tiksliai sibiro haskiai ar kitos haskiu rušys, bet iš išvaizdos jie labai panašus i dabartinius sibiro haskius. Šie šunys didele dali gyvenimo praleido zoosoduose ir retai, kada dalyvavo parodose. Išimtis sudaro šunys, priklause dviems užsienio veisliu kolekcionieriams V. K. Taunton'ui ir G. K. Bruk'ui, kurie atveže keleta šuniuku XIX a. šimtmecio pabaigoje.
   Geriausia Taunton'o patina vadino Sir John Franklin, jis gavo daug laimejimu 1879 - 1881 m. Jis išvede keleta vadu iš Zoe, kalytes šitos veisles, priklausancios Londono zoologijos organizacijai. Bruk'ui priklause tokie šunys kaip Arctic King, kuri laike tipišku veisles pristatytoju, bet labai mažo ugio - jo ugis sudare tik 55 cm, ir stambus patinas Farthest North, kurio ugis buvo 62,5-65 cm, pas paskutiniji buvo gerai matomos žymes. Haskiai greit prarado populiaruma, tiketina, kad del pasakojimu apie ju laukiškuma; šia reputacija palaike tie žmones, kurie buvo apgauti ju išorines meilios naturos. Truputi veliau Kraft'o parodoje 1938 ir 1939 metais pakankamai reguliariai išstatinejo šuni pravarde Angugssuak, taipogi priklausanti Londono zoologijos organizacijai.
   Palaipsniui haskiu populiarumas augo, ir jie pasiskirste po visa pasauli.
Skaitosi, kad Sibiro haskius išvede ciukciai, gyvenantys Šiaures rytu Sibire. Ilga istorija riša sibiro haskius su šia tauta, ji skaiciuojama, gali buti, 3 ir daugiau tukstancius metu, ir yra labai svarbus šios veisles išlikimo ir ivedimo i ciukciu kultura momentas. Sunku rasti kokiu nors raštišku irodymu, todel, kad ši tauta neraše savo istorijos, bet ju gyvenimo budas nesikeite ilgus šimtmecius, todel kad jie nebuvo pasirenge priimti pasikeitimus ir jiems buvo priimtiniau laikytis tradiciju

 

Legendinis Sepala


  Nuo 1915 iki 1917 m. lenktynes per Aliaska pastoviai laimedavo Leonardas Sepala su sibiro haskiu kinkiniu. Šis žmogus tapo legendiniu vedliu. Sepala, kiles iš Norvegijos, XX a. pr. atvyko i Aliaska ieškoti aukso. Pirma karta jis dalyvavo lenktynese 1914 m., kai tapo šunu kinkinio savininku. Poto jis sudalyvavo tyrinetojo Roaldo Amundseno nesekmingoj ekspedicijoj, po kurios jis liko su šunimis ant ranku.
  Pati žymiausia legenda apie Sepala gime 1925 m., kai jis ir jo šunu kinkinys suvaidino svarbu vaidmeni priešdifteriniu vaistu atvežime iš Nenanos i Nom'a. Protrukis difterijos Nom'e metu pradžioje privede prie greito antitoksino resursu ištuštinimo, kuriuos galima buvo papildyti tik Ankoridže. Antitoksina taipogi galima buvo atvežti traukiniu iš Nenanos, bet šunu kinkiniu tai buvo galima padaryti greiciau. Kad pagreitint transportavima iš Nenanos buvo nuspresta naudoti šunu kinkymo estafete, su kuria Sepala iš Nom'o išvažiavo su savo kinkiniu. Per susitikima Sepalai buvo perduoti vaistai, ir jis grižo atgal i Nom'a; tai buvo labai rizikingas ir sunkus susitarimas, susijes su dideliais pavojais. Deka vedlio drasos ir jo šunu ištvermingumo difterijos epidemija buvo nugaleta, o pats Sepala tapo didvyriu. Pats žymiausias jo šunu vedlys dauguma metu buvo Togo, kuris vede kinkini šios žymios keliones begimo metu. (Apie šita didvyriška istorija primena kinkomo šuns statula New York'o Centriniame parke.)
   Po šito begimo Sepala atvažiavo i USA rytine pakrante su savo sibiro haskiu kinkiniu, kuris laimedavo Aliaskoje. Sepalos pasiekimai buvo naudojami sibiro haskiu veisles reklamai jo keliones po Amerika metu.
  Sibiro haskiai Amerikos kinologu klubo buvo oficialiai pripažinti 1930 m., o pirmieji veisles standartai buvo išleisti 1932 m. 1938 m. Amerikoje buvo ikurtas Sibiro haskiu myletoju klubas. (Pagal standarta FCI Nr. 270 sibiro haskiu veisle turi amerikieciu pilietybe, nežiurint i akivaizdžia istorine tevyne - SSSR. Tik samojedai nešioja dviguba pilietybe - SSSR ir Skandinavijos)

 

Lenktynes per Aliaska


  1880 m. Aliaskoje rado aukso, ir ten iškart iškeliavo laimes ieškoti tukstanciai aukso ieškotoju. Pasiseke nedaugeliui, bet visai masei žmoniu reikejo maisto ir transporto. Šaltas klimatas šiose teritorijose laikesi labai ilgai, ir buvo tik vienas budas naudotis šiomis žememis - šunu kinkymais. Šiuos kinkinius rinko iš vietiniu šunu - vietiniu šiauriniu tipu ir stambiu pietiniu šunu veisliu su trumpu kailiu ir staciomis ausimis. Dauguma šiu šunu buvo paprasciausiai pavogti iš savininku ir atvežti i šiaure, Nom'as buvo tipiškas tu laiku miestas, kuriame šunys buvo neišvengiamai reikalingi žmoniu išgyvenimui, o šunu kinkymai buvo vienu metu savininku pasididžiavimo šaltinis ir transporto priemone. Žinoma daug istoriju apie pliusus vienu kinkomu šunu prieš kitus, kurie tapdavo akivaizdus po lenktyniu.
   1907 m. Nom'e buvo ikurtas šunu augintoju klubas, kaip organizacinis ir sponcorinis organas lenktyniu pravedimui per Aliaska. Buvo sukurtos taisykles ir parinkta trasa. Ji ejo iš Nom'o i Kendl'eri ir atgal; Šis atstumas sudare 653 km. Lenktynes buvo paskirtos balandžio menesi, todel visa žiema vyko išankstiniai begimai (pasiruošimai) šioje trasoje, kurioje vedliai treniravo savo šunis.
   Pirmos lenktynes buvo pravestos 1908 m., ir tais paciais metais rusu prekiautojas Uiljam Gusak parveže iš Sibiro kinkomus smulkius šunis. (Sibiro haskiai buvo pavadinti taipogi "sibiro pelytemis" del savo mažo ugio) Šie šunys buvo ant tiek maži palyginus su Aliaskos kinkomais šunimis, kad Gusak ilgai juokesi. 1909 m. lenktynese jo kinkinio vedliu buvo norvegas Turstup, o pats šunu kinkinys del vedlio kaltes atvyko trecias. Jaunam žmogui vardu Foks Maul Remsi, Škotijos aukso kasinetojui ir sportininkui, taip patiko šiu nedideliu šunu begimo kokybe, kad jis išnuomojo laiva ir nuvyko i Sibira naujos partijos haskiu. Kita vasara jis nupirko 20 sibiro haskiu iš kaimiecio Markovo, gyvenancio Anadire. Remsi atveže šunis vel i Nom'a su dviem vedliais ciukciais. Per ši perioda susidomejimas lenktynemis tik išaugo, buvo išdirbta daug lengvesni pakinktai šunims, roges buvo daromos lengvesnes, o pacios lenktynes tapo daug rimtesne lenktyniu rušis.
   1910 m. Remsi lenktynese išstate 3 sibiro haskiu kinkinius. Viena kinkini valde Džon Aironmen Džonson (Geležinis žmogus), padares 74 valandu 14 minuciu ir 37 sekundžiu rekorda, kurio niekas negalejo sumušti. Remsi buvo antras. Taip pradejo augti sibiro haskiu populiarumas. (Sibiro, arba Arktikos, haskis (53-60 cm) laikomas pati greiciausia ir ištvermingiausia veisle tarp kinkomu Aliaskos šunu)

 

Sovietu isikišimas


  Netiketai XX a. pradžioje SSSR sulauže ciukciu nepriklausomybe, užmuše ju kaimu vadus ir sugriove visa ju sistema. Kitu tautu žmones kartu su rusais isiverže i ciukciu medžiokles žemes, atsiveždami savo šunu veisles, labai sugadinusias sibiro haskiu linijos grynuma. Rezultatas buvo toks, kaip rašo pietu literaturoje, Kalimos (upe) regionas tapo ciukciu kinkomu šunu šaltinis. Bet iš tikruju, tai mažai tiketina, nes ciukciai, gyvenantys tame rajone, niekada nestatydavo savo šunu centre. (Pagak preliminaria suvestine 1926-27 metais suskaiciuota 102850 šunu, iš ju kinkomu - 54483. R. Amundseno ekspedicijoje naudojo 116 laiku (1911 m.). Iš esmes tai buvo tos vietoves laikos ir samojedai)
   Dar svarbesnis faktorius, neigiamai paveikes haskiu proteviu begimo gabumus, buvo politinis Sovietu valdžios sprendimas, kuris 1930 m. del kinkomu šunu reikšmingumo transportui pradejo politika, pagal kuria visos šiauriniu šunu veisles buvo suskirstytos i 4 tipus: kinkomi šunys, medžiokliniai šunys stambiam grobiui, medžiokliniai šunys šiaures elniams ir medžiokliniai šunys smulkiam grobiui. (Pirmos Sovietu ekspedicijos i Taimira, Šiaurine žeme, Cikotka ir Kamciatka buvo iveiktos kinkant rytu sibiro kinkomus šunis. XX a. 30-uju metu gale ši veisle faktiškai buvo iššaudyta)
   Haskiai buvo išbraukti iš tos klasifikacijos, todel kad buvo per maži ivykdyti transporto užduoti. Veliau Sovietu valdžia iš viso uždraude veisti šunu veisles, nepatenkancias i tas kategorijas, ir pareiške, kad tik šie kinkomi šunys gali pretenduoti i sibiro haskio titula.

Sibiro haskiu išsaugojimas


  Sovietu Sajungoje einant XX a. pirmai pusei, faktiškai sugruvio sukurta visu skirtingu tautu smulkiu šunu veisliu sistema, ir tiktai tai, kad I. Gusak ir I. Medsen XX a. pr. ir truputi veliau F. Maul Remsi ir I. Olsen nupirko šiuos šunis iš ciukciu, padejo išlikti veislei XXI amžiui. Paskutinis eksportas i USA buvo ivykdytas Olafo Svensono 1930 m. Svensonas tapo eksliuzivinio penkis metus trunkancio kontrakto savininku, pagal kuri turejo atvežt siunta i Sibira ir išvežti iš ten kailius, deka šio kontrakto jis labai gerai išnagrinejo kinkomus šunis.   Jis žinojo ciukciu šunu pliusus, o poto kai jo laivas užstrigo leduose, 1929 m. rugseji jis iveike 7200 km. begimo atstuma iki Transibiro geležinkelio, o poto nukreipe visa savo kinkyma i laiva, tokiu budu, išsaugodamas ji pavasario kelionei i Naujaja Anglija. Svensonas gavo pacius geriausius šunis. Jis puikiai suprato, kad kultura ciukciu paremta rupinimuisi ir harmoningu gyvenimu su ju šunimis. Ciukciai skaite, kad ju šunis saugo Dangaus vartai, i kuriuos nei vienas žmogus, kuris blogai elgiasi su šunimis, negales ieiti. Tokiu budu, Svensonas gavo geros praktikos laikant šunis, atvežtus i USA, kuri padeda pagerinti šios veisles kokybe.

Į viršų